Viena svarbiausių žinučių gedintiems – gedėjimo procesas neturi vieno universalaus scenarijaus. Vieną dieną žmogus gali jaustis šiek tiek ramiau, sugebėti grįžti į veiklas ar atlikti kasdienius darbus, o kitą dieną vėl patirti begalinį ilgesį, liūdesį ar skausmą. Tai nebūtinai reiškia, kad jis vėl gedėjimo procese grįžo “atgal”. Mokslinėje literatūroje gedulas apibūdinamas kaip procesas, kuriame skirtingi prisitaikymo aspektai gali vėl iškilti skirtingais gyvenimo momentais. Remiantis Kochen ir bendraautoriais (2020), gedulas nėra vien nuoseklių etapų seka, kurią gedintis žmogus visuomet pereina pažingsniui.
Gedintiesiems svarbu prisiminti, jog gedėjimas nevyksta pagal konkretų grafiką ar taisyklių rinkinį. Sugrįžtantis liūdesys, širdgėla ar sielvartas nereiškia, jog su gedinčiuoju kažkas negerai, juo labiau nereiškia žingsnio atgal. Kartais tam tikros reikšmingos datos, vietos, metų laikai ar gyvenimo įvykiai gali vėl suaktyvinti netekties išgyvenimą (Aistė Dėdelė).
Jei artimo žmogaus mirtis įvyksta labai netikėtai ar tragiškai, artimiesiems tenka susidurti ne tik su praradimu, bet ir su pačiomis mirties aplinkybėmis, kurios gali apsunkinti gedėjimo procesą. Natūralu, jog gedintysis gali patirti labai skirtingų ir kartais prieštaringų jausmų – nuo didelio liūdesio ir pykčio iki bejėgiškumo, kaltės ar stipraus poreikio suprasti, kas įvyko. Staigi mirtis gali iš pamatų sugriauti žmogaus turėtą pasaulio suvokimą – tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama ir nuspėjama, staiga tampa nebesaugu ir nebesuprantama. Todėl gedėjimas gali apimti ne tik klausimą „Kaip gyventi be artimojo?“, bet ir „Kodėl tai įvyko?“, „Kaip tai galėjo atsitikti?“ ar „Kaip dabar suprasti savo gyvenimą?“. Po trauminės netekties gedėjimą gali apsunkinti ne tik pats praradimas, bet ir mirties aplinkybės ar neteisybės jausmas (Champion & Kilcullen, 2025).
Po artimojo mirties aplinkiniai kartais nežino, ką sakyti. Gali atrodyti, kad geriausia apie mirusįjį apskritai nekalbėti, kad taip bus „lengviau“ artimiesiems. Tačiau mokslinėje literatūroje išskiriama priešingai – svarbu pripažinti mirusio žmogaus gyvenimą (Kochen ir kiti, 2020). Tai gali reikšti galimybę atsisveikinti su mirusiuoju, išsaugoti nuotraukas ar kitus prisiminimus, kalbėti apie jį ir pripažinti jo vietą šeimos istorijoje. Gedintiems artimiesiems svarbūs gali tapti konkretūs daiktai bei simboliai, pvz. nuotraukos, drabužiai, įvairūs asmeniniai mirusiojo daiktai. Tokių su prisiminimais susijusių objektų išsaugojimas tyrimų apžvalgoje (Kochen ir kiti, 2020) įvardijamas kaip vienas iš gedėjimo intervencijose taikomų priemonių.
Gedėti nereiškia pamiršti. Ryšys su mirusiu artimuoju gali išlikti prisiminimuose, pasakojimuose, ritualuose ir kitose šeimai prasmingose formose. Svarbu ne tai, kaip „teisingai“ išlaikyti šį ryšį, o tai, kas konkrečiam žmogui ar šeimai yra prasminga (Aistė Dėdelė).
Dar viena svarbi mokslinių tyrimų išvada – gedinčiam žmogui gali būti reikalingas tęstinis palaikymas ar psichologinė pagalba. Ypač po trauminės ar staigios bei netikėtos mirties gedintys asmenys gali susidurti su tokiais sunkumais, kaip potrauminio streso simptomai, depresijos epizodai ar stiprus nerimas, miego bei kiti sutrikimai. Todėl svarbu atkreipti dėmesį ne vien į tai, kiek laiko žmogus jau gedi, o kaip kaip tai veikia visas jo gyvenimo sritis ir kasdienį gyvenimą. Yra įprasta manyti, jog viduniškai gedulas trunka apie vienerius metu, kai praeinamas visas metų ciklas ir gedintysis išgyvena svarbiausius įvykius metų eigoje, t. y. gimimo dienas, šventes, įsimintinas bei reikšminags datas ir pan. Visgi Champion ir Kilcullen (2025) tyrime atkreipiamas dėmesys, jog neprisirišant prie konkrečios trukmės, reikšminga vertinti visą žmogaus situaciją – kaip jis funkcionuoja kasdienybėje, kaip keičiasi jo savijauta laikui bėgant ir ar nekyla sunkumų, kurių įveikti pats žmogus jau nebepajėgia.
Apibendrinant svarbu atkreipti dėmesį, jog po artimojo netekties dažnai norima kuo greičiau grįžti prie įprasto gyvenimo. Tačiau gedėjimas nėra procesas, kurio tikslas – kuo greičiau nustoti jausti skausmą. Tai procesas, kurio metu žmogus mokosi gyventi pasikeitusioje realybėje.
Netektį išgvenantys neprivalo pamiršti savo mirusio artimojo tam, kad galėtų gyventi toliau. Galima po truputį grįžti į gyvenimą ir kartu išsaugoti ryšį su tuo, kurio nebėra šalia. O jeigu tampa per sunku – kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas. Tai gali būti būdas ne likti vienam su tuo, ką tenka išgyventi (Aistė Dėdelė).
Šaltiniai
Kochen, E. M. et al. (2020). When a child dies: a systematic review of well-defined parent-focused bereavement interventions and their alignment with grief- and loss theories. BMC Palliative Care, 19, 28.
Champion, M. J., & Kilcullen, M. (2025). Complicated Grief Following the Traumatic Loss of a Child: A Systematic Review. OMEGA – Journal of Death and Dying.